Silimarinas (SM) pasižymi klinikiniu veiksmingumu gydant kepenų pažeidimus, cirozę ir lėtinį hepatitą. Tačiau jo ribotas tirpumas vandenyje ir mažas biologinis prieinamumas trukdo jo terapiniam potencialui. Pagrindinis šio tyrimo tikslas buvo palyginti keturių skirtingų SM tirpinimo sistemų, ty SM kietosios dispersijos (SM-SD), SM fosfolipidų komplekso (SM-PC), SM, charakteristikas in vitro ir in vivo.sulfobutilo eteris - - ciklodekstrinasinkliuzinis kompleksas (SM-SBE- -CDIC) ir SM savaime mikroemulsifikuojanti vaistų tiekimo sistema (SM-SMEDDS), kad būtų galima daugiau sužinoti apie jų potencialą pagerinti SM tirpumą ir biologinį prieinamumą. SM-SD, SM-PC ir SM-SBE formavimas -CDIC buvo kruopščiai apibūdintas naudojant skenuojančią elektroninę mikroskopiją (SEM), Furjė transformacijos infraraudonųjų spindulių spektroskopiją (FTIR) ir miltelinės rentgeno difraktometrijos (PXRD) metodus, siekiant išanalizuoti jų mikroskopinės struktūros, molekulinės struktūros ir kristalinės būsenos pokyčius. SM-SMEDDS dalelių dydis ir polidispersiškumo indeksas (PDI) buvo atitinkamai 71,6 ± 1,57 nm ir 0,13 ± 0.03. SM-SMEDDS savaiminio emulgavimo laikas buvo 3.{15}} ± 0,3 min. SM-SMEDDS pasižymėjo geresniu tirpimo greičiu in vitro ir parodė didžiausią santykinį biologinį prieinamumą, palyginti su grynu SM, SM-SD, SM-PC, SM-SBE- -CDIC ir Legalon®. Todėl SMEDDS yra perspektyvi kaip vaistų tiekimo sistema, skirta peroraliniam SM, siūlanti geresnį tirpumą ir biologinį prieinamumą.
SBE- -CD kompleksas pagerino biologinį prieinamumą daugiau nei dvigubai, palyginti su grynu vaistu.
